Bronė Vainauskienė 

PAPRASTA IR ŽALIA. KAS TAI GALĖTŲ BŪTI?

Interviu su LGDA pirmininku G.Lašu ir Valdybos nariu R.Jucaičiu apie Lietuvos prekės ženklo konkursą

Kas yra žalia ir paprasta: varlė, tupinti ant žaliais dumbliais apsitraukusios kūdros krašto? Niūri girios glūduma ar žalias agurkas, pūpsantis daržo lysvėje? Spėlionių galima prigalvoti begales. Bet vargintis nebeverta. Jei neatsitiks kas nors netikėta, „žalia“, „paprasta“ bus tapatinama su Lietuva. „Simple. Green. Lithuania“ – šiais žodžiais turistus į mūsų šalį vilios neseniai sukurtas šūkis bei Lietuvos prekės ženklas – jaunas žalias medis, sudėliotas iš smulkių lapų, kurių dėlionė primena tautinių audinių raštą. Šis šūkis ir Lietuvos prekės ženklas neseniai buvo pripažintas geriausiu iš 12 projektų, pateiktų Vyriausybės, Lietuvos turizmo plėtros ir Lietuvos ekonominės plėtros agentūrų surengtam konkursui. Konkurso sąlygos, o galiausiai ir pats rezultatas sukėlė aistrų tarp profesionalų, ypač – grafinio dizaino specialistų, buvo ir abejonių dėl jo originalumo. Kodėl? Apie tai „Lietuvos rytui“ kalbėjo šalies Grafinio dizaino asociacijos pirmininkas Gediminas Lašas ir Lietuvos dailės akademijos Dizaino katedros lektorius Robertas Jucaitis.

– Kai Grafinio dizaino asociacijos pirmininkas atsisako dalyvauti atrankoje, renkant dar vieną šalies simbolį – Lietuvos prekės ženklą, – tai, ko gero, reiškia kažką skandalingo?
G.Lašas: Nesureikšminčiau nei savo pareigų, nei savo nuomonės. Bet man buvo labai svarbu, kad Lietuva turėtų prasmingą, šiuolaikišką prekės ženklą – profesionaliai atliktą grafinio dizaino kūrinį, – o tarp dvylikos konkursui pateiktų ženklų tokio nemačiau. Kadangi konkurso rengėjai norėjo, kad nugalėtoją būtinai reikia paskelbti iš pirmo karto, tad nutariau: tegul jį išrenka kiti – man sąžinė neleidžia.

– Ar tikite, kad Lietuvoje kažkas turi geresnių idėjų ir, paskelbus konkursą iš naujo, – galėtume turėti kitą rezultatą?
G.Lašas: Jei konkurso sąlygos būtų likusios tos pačios, tik veltui būtume gaišę laiką. Biurokratinės kliūtys neleido konkurse dalyvauti pavieniams menininkams – dizaineriams, grafikams. O juk jų duona ir yra kurti tokius ženklus. Konkurso dalyviams buvo keliama aibė absurdiškų reikalavimų, surašytų net į 14 puslapių. Vienas tokių reikalavimų – pateikti 100 tūkst. litų banko garantiją, jeigu kartais dalyvis sumanytų sprukti, neįvykdęs įsipareigojimų.

– Kokia čia bėda, jei vienas kitas dalyvis iš konkurso ir pasitrauktų?!
G.Lašas: Ir man atrodo, kad ne bėda. Bėda atsitinka priešingu atveju, kai talentingi profesionalūs dizaineriai dėl keistų apribojimų negali pateikti savo idėjų. Manau, kad konkurso rengėjai nuėjo lengviausiu keliu, suplakdami du ar net tris konkursus į vieną. Juk pirmiausia rinkodaros, reklamos specialistai turėjo ištirti rinką, suformuoti pagrindinę idėją ir sukurti šūkį. O tada jau galėjo įsitraukti ir dizaino meistrai. Tačiau taip jau susiklostė, kad visus darbus turėjo nuveikti ta pati viešųjų ryšių ar reklamos bendrovė, kurioje, labai tikėtina, dažnai dirba ir savamokslis dizaineris.

– Ar su tuo savo tautiniu medeliu ir šūkiu „Žalia. Paprasta. Lietuva“ pasauliui mes neatrodysime beviltiški lėtapėdžiai ir prasčiokai. Gal tai labiau antireklama Lietuvai nei reklama?
R.Jucaitis: Nėra taip blogai. Aš buvau komisijos narys ir balsavau už šį ženklą. Jis iš tikrųjų teisingai byloja apie Lietuvą. Mūsų kraštas žalias, tinkantis ramiam poilsiui. Kitas klausimas, ar savo ramybe ir žaluma mes kiek nors skiriamės, tarkim, nuo kaimyninės Latvijos, Estijos ar Suomijos. Todėl jeigu norime privilioti turistų būtent pas save, turėtume geriau pagalvoti. Šūkiai vis dėlto kuriami tam, kad pabrėžtų šalies išskirtinumą, skatintų ja domėtis. Sakyčiau, labai vykusius šūkius yra sukūrusi, pavyzdžiui, Indija, Malaizija, Brazilija. Visos trys – socialinių kontrastų šalys, tačiau jos sugebėjo suvilioti turistus savo egzotiška, ją taikliai atspindinčia reklama, kurią palydi žodžiai: „Brazil Sensational!“ (Brazilija – sensacinga), “Incredible India“ (nuostabi Indija) arba „Malaysia – Truly Asia“ (Malaizija – tikroji Azija). Pastarasis šūkis skamba kaip eilėraštis – lengva įsiminti.

– Be to, kad Lietuva paprasta ir žalia, ar dar buvo kas nors įdomaus apie ją pasakyta konkursui pateiktuose šūkiuose?
R.Jucaitis: Daugiausia šūkiai kvietė svetimšalius tiesiog atrasti Lietuvą. Ar tai yra gera idėja, man spręsti sunku. Tiesiog nebuvo pakankamai patrauklūs ją lydintys grafiniai ženklai. Manyčiau, kad visada rizikinga, kuriant šalies įvaizdį, pervertinti jos teigiamybes, pavyzdžiui: „Lietuva – puiki“ arba „Lietuva – mažas stebuklas“. Tokių šūkių suviliotą svetimšalį gali ištikti didelis nusivylimas neradus žadėtojo stebuklo. Todėl geriau jau pastebėti ir reklamuoti tik tai, ką iš tikrųjų turime geriausia.

– O gal galime apsieiti ir be šūkių ar šalies prekės ženklo. Turime himną, vėliavą, herbą ar negana?
G.Lašas: Ko gero, dar būtume ilgai jo neturėję, jei ne Europos Sąjungos pinigai, už kuriuos surengtas konkursas. Kartais pats gyvenimas priverčia kurti simbolius, kaip tai atsitiko Latvijoje ir Estijoje. 2002-aisiais Latvijos atstovė laimėjo Eurovizijos dainų konkursą, o po metų latviai rengė šį konkursą Rygoje. Pelningam komerciniam renginiui neišvengiamai reikėjo simbolinio ženklo. Šitaip atsirado Latvijos prekės ženklas. Estus kūrybai taip pat paskatino Eurovizijos konkursas...

– O kaip mūsų „žalias“, „paprastas“ šūkis derės prie 2011-ųjų Europos krepšinio čempionato. Jis reklamos prasme turėtų būti reikšmingesnis Lietuvai nei latviams bei estams Eurovizija?
R.Jucaitis: Visada maniau, kad tas pats šalies prekės ženklas netinka ir komercijai, ir turizmui, o juo labiau – sportui. Argi blogai turėti jų daugiau? Tačiau mūsų valstybėje negerbiami netgi tie simboliai, kuriuos turime. Tik pažiūrėkime, kaip vaizduojamas Vytis valstybinių įstaigų iškabose, įvairių parodų stenduose, kokiais atspalviais kartais nudažoma trispalvė. Tai rodo ne tik nepagarbą valstybės simboliams, bet ir mūsų valdžios požiūrį į viešosios informacijos pateikimo estetiką. Todėl nenuostabu, kad institucijos, rengusios šalies prekės ženklo konkursą, taip keistai paskirstė jam skirtus pinigus: apie 80 procentų – rinkos tyrimams ir tik apie 20 procentų – ženklui kurti.

– Ir vėl kalta valdžia?
G.Lašas: Valdžia visada dėl ko nors yra kalta. Atrodo, gaminome Lietuvoje televizorius, dviračius, šaldytuvus, baldus, mokame siūti ir austi, tačiau neturime nė vieno bent Europoje plačiau žinomo prekės ženklo. Didžiausios mūsų šalies investicijos tenka karvėms ir runkeliams, o valstybinės gamyklos parduotos ne tam, kas turėjo gerą idėją ir matė perspektyvą, o tam, kas daugiau užmokėjo ir sulygino jas su žeme. Geras buvo jūsų klausimas, ar apskritai mums reikia prekės ženklo. O ką ženklinsime? Gal pigią darbo jėgą?

– Skamba gana ironiškai...
R.Jucaitis. Bet teisingai. Jokia Europos Sąjungos valstybė negali girtis pigia darbo jėga. Kur nors Azijoje ar Afrikoje yra pigesnės. Be to, ir Lietuvoje ji brangsta arba bėga ten, kur daugiau moka. Taigi investuotojai, kurie čia ateina tik dėl pigios darbo jėgos, netrukus dings iš Lietuvos viską pametę. Mums reikia kurti produktus, kuriuos galima parduoti pasaulinėje rinkoje. Ir kuo brangiau! Be profesionalaus dizaino to padaryti neįmanoma. O Lietuva net savo prekės ženklo konkursą rengė atžagariomis rankomis...