("Delfi" interviu su Robertu Jucaičiu pirmojo Lietuvos prekės ženklo konkurso proga)

– Kaip manote, kiek/ką Lietuva praranda konkurencinėje kovoje Estijai ir Latvijai neturėdama prekes ženklo?
Mes prarandme ir pajamas ir reputaciją. Tačiau (sėkmingas) prekės ženklas nėra panacėja nuo visų ligų. Tai ilgalaikio rinkodaros plano (kurio iki šiol neturėjome) dalis. Šiame plane reikėtų įvardinti mūsų, kaip šalies, išskirtinumo idėją, rasti konkurentų silpnas vietas ir į jas sutelkti savo veiksmus. Beje, gali paaiškėti, kad mūsų konkurentai visai ne latviai ir estai…

– Kaip palygintumėte trijų Baltijos valstybių veiksmus, kovoje dėl investicijų, turizmo srautų, tarptautinės žiniasklaidos dėmesio?
Manau, kad tarptautinę žiniasklaidą geros naujienos iš mažų valstybių visai nedomina, nebent jos yra super sensacingos (pvz. jei paleistume savo palydovą ar laimėtume Oskarą). Esame šalis, kuri (kol kas?) turizme negali konkuruoti ne tik su garsiom paplūdimiais šalim, bet ir su Čekija, net ir Lenkija (kuri rengs 2012 m. Europos futbolo čempionatą). Lietuva pralaimi ne tik kaimynėms, bet ir Moldovai, kuri dar 2005 m. pradžioje patvirtino savo prekinį ženklą, padedantį skatintį vyno eksportą. Ir nors plačiai paplitęs stereotipas apie estų lėtumą, jie aplenkė Lietuvą beveik visuose frontuose (savo prekinį ženklą Estiją susikūrė 2002 m.). Latviai savo prekinio ženklo kūrimo programą pradėjo kurti dar 1998 m.

– Kokia valstybės prekių ženklo (brand’o) nauda?
Koordinuota ir įžvalgi komunikavimo politika, be jokios abejonės duoda milžinišką naudą. Komunikacija į išorę – tai valstybės reputacija (Davose mus visi užmiršo), anglai turi patarlę "Out of sight, out of mind" (nematau, vadinasi nežinau). Ekonomikai - tai finansinės injekcijos, pajamos iš turizmo. Komunikacija į šalies vidų - tai nacionalinės savigarbos stiprinimas. Mūsų gatvėse matome daugiau mūsų jaunimo su užrašais ant marškinėlių "Italia", "Brasil" ir net "Türkiye", nei su "Lithuania". Mes maži, neturime gamtos resursų, todėl turime labiau stengtis. Rinkodara – tai karas. Prancūzų maršalas Maurice de Saxe yra pasakęs "Mūšius laimi ne didesnės kariuomenės, bet geresnės".

– Lietuva neturi stiprių prekes ženklų (pvz. neturim Nokia, Volvo – kurie savaime "dirba" valstybes žinomumui) – ar nacionalinis prekes ženklas sustiprins Lietuvos verslo prekes ženklus tarptautinėje rinkoje?
Nuoseklus komunikavimas sudarytų palankų foną eksportui. Pirmaisiais smuikais visada griežia šalies gaminiai/paslaugos. Stiprius gaminių ženklus pirmiausia kuria inovacijos. Įvaizdis ir progresas turi žengti koja kojon ir nors tiesa, kad įvaizdis yra progreso išdava, o ne atvirkščiai, tiesa yra ir tai, kad jei abi sritys rūpestingai prižiūrimos, jos viena kitai padeda bei pagreitina pokyčius. Galų gale pigia darbo jėga mes prieš Kinija ar Indiją tikrai neatsilaikysim. Indija (iš 75-ių pasaulyje programinę įrangą kuriančių įmonių, turinčių CMM5 (aukščiausią) reitingą, daugiau nei pusė - iš Indijos) ir Kinija (Lenovo) jau žengė toliau.

– Kaip vertinate Estijos/Latvijos ženklus?
"Geras" ar "nepasisekęs" galima reziumuoti tik išanalizavus duomenis ar buvo pasiekti rinkodaros užsibrėžti tikslai. Juos vertinti grynai estetiniu požiūriu yra neprofesionalu - grafinis dizainas senai nėra savarankiška disciplina, jis tarnauja rinkodaros reikmėms. Jei pažvelgsime į ženklodaros autoriteto Simono Anholto 2007 m. raportą "Nations Brand Index", pamatysime, jog lyginant su 2006 m. didžiausią pažangą padarė trys šalys - Brazilija, Čekija ir Lenkija. Atsitiktinumas? Vargu, nes šios šalys pastarųjų metų bėgyje daug investavo į savo įvaizdžio kūrimą ir jo sklaidą. Beje, Latvija šiame raporte yra 36-ta, Estija - 37-ta. Lietuva nepaminėta visai. Komentarai, manau, nereikalingi...

– Ką Lietuva turėtų daryti, kad atkreiptų i save dėmesį?
Švedų specialistas Marcusas Anderssonas pastebėjo, kad didžiausia Baltijos šalių problema įvaizdžio kūrimo srityje (daugiausia tai tinka, manau, Lietuvai) yra autoritetingo sprendimus priimančio valdžios vieneto bei vieningos valstybinės idėjos trūkumas. Dviratis senai atrastas, tereikia ant jo sėsti ir važiuoti. Kol kas mes tik aplink jį vaikščiojame ir nepatikliai žiūrime (nejau juo galima važiuoti?). Politikai nemėgsta neapčiuopiamų dalykų (įvaizdis), tai juos baugina, skaičiai - kas kita. Jie mąsto tik kairiu pusrutuliu. Ir dažniausiai tik apie save.

– Ką apie Lietuva (visas tris Baltijos šalis) mano jūsų užsienio partneriai? Kokie atgarsiai apie mus? Kaip jie lygina tarpusavyje mūsų tris valstybes?
Daugelis stebisi ir žavisi mūsų tikraisiais istoriniais pasiekimais, apie kuriuos jie dažniausiai sužino tik čia - Lietuvoje. Tačiau vieningos nuomonės ir negali būti - kažkas sėkmingiau pavyksta mums, kažkas kaimynams. Iš TNS Gallup šia tema atliktos apklausos matyti - realybė ir išankstinė nuomonė dažniausiai kardinaliai skiriasi.