Robertas Jucaitis

GRAFINIS DIZAINAS LIETUVOJE

 Kas yra dizainas?

Kas gi yra šis daugiaveidis, dažnai klaidingai suprantamas žodis “dizainas”? Greičiausiai pagalvosite apie šiuolaikinio gyvenimo, kuris užlieja TV ekranus logotipais ir prekiniais ženklais, kuris prikemša prekybos centro vežimėlį bei virtuvės spinteles prekių gausybe, kuris plėvesuoja virš rūmų, kuris rėkia informacinėse iškabose prekybos vietose, traukinių stotyse, oro uostuose, kuris puikuojasi naktinių klubų, firmų centrinių būstinių iškabose vizualinę išraišką.

XX a. penktajame dešimtmetyje žodis “dizainas” buvo siejamas su sunkiosios pramonės produkcija – automobilias, laivais, traukiniais. Didele dalimi tai buvo charizmatiškojo prancūzų kilmės amerikiečių dizainerio (daugelio vadinamu šiuolaikinio dizaino tėvu) Raymond Loewy nuopelnas. Šeštajame dešimtmetyje dizainas siejamas su skandinaviškais baldais, 70-aisiais - su hi-fi buitine technika, kol pagaliau 80-aisiais dizainas išsiveržia iš savo geto ir ima vaidinti svarbų vaidmenį rinkodaros revoliucijoje – žodis vartojamas ir architektūroje, ir automobilių pramonėje, ir namų apyvokoje, ir madoje, gimsta net tokie naujadarai, kaip biodizainas, gyvenimo dizainas ir t.t. Demokratiškėjant informacinėms technologijoms, sparčiai vystantis vartotojiškai visuomenei, paskutiniame XX a. dešimtmetyje ypač audringai vystosi grafinis dizainas, kurio ginklai – spalvos ir formos, žodžiai ir medžiagos.

Grafinis dizainas pokarinėje Lietuvoje

Pokarinėje sovietinėje Lietuvoje grafinis dizainas buvo daugiausia grafikų ir architektų veiklos laukas. Terminas “grafinis dizainas” (tada vadintas “pramoninė grafika”) įsitvirtino 60-ųjų gale kaip priešprieša tradiciniam knygų apipavidalinimo menui. Kita prioritetinė to meto grafinio dizaino sritis – plakatas, buvo tapęs ideologiniu įrankiu ir pakrikštytas “visuomeniniu-politiniu plakatu”, taip nurodant jo vietą ir paskirtį sovietinėje visuomenėje.  Tematinis gamtosauginis ar už taiką pasaulyje plakatas dažnai neišvengdavo propagandinio atspalvio ir orientuodavosi į kovą su socializmo priešu. Plakato srityje veik išimtinai darbavosi grafikai (V. Kaušinis, J. Gudmonas, J. Galkus). Nusileidus “geležinės uždangai”, lietuvių dizaineriai tapo atskirti nuo progresyvių pasaulio tendencijų, įkvėpimo jiems beliko semtis arba liaudies kūryboje, arba prieškario Lietuvos mene, arba kitų socbloko valstybių dizainerių darbuose ir visų pirma - lenkų bei čekų (beje, nukakti į šias šalis anuomet taip pat nebuvo paprasta).

Vystantis pramonei, atsirado poreikis vizualiai identifikuoti įmones ir jų produkciją. Sukuriama valstybinių užsakymų paskirstymo mašina – iš profesionalių kūrėjų sudaroma meno taryba, į kurią ir nukreipiami valstybiniai užsakymai, kurie paskirstomi dailininkų sąjungos nariams-dailininkams (mat dizainerių sąjunga Lietuvoje buvo pripažinta ir oficialiai įkurta (beje, pirmoji SSSR) tik 1985 m.). Meno tarybos veikė “Dailės“ kombinatuose (LDS), LTSR Prekybos ir pramonės rūmuose, Eksperimentiniame taros ir įpakavimo biure.

Specifiniai to meto logotipo bruožai buvo potraukis plastinei grafinės dėmės masei -  grubiai, šiurkščiai, architektūriškai, o kartais tapybiškai, minkštai, plastiškai, bet pakankamai ekspresyviai ir koncentruotai. Geriausi to meto logotipai išlaikė laiko testą – “Anykščių vyno”, “Lelijos”, “Alitos” (J. Žilys), “Vilmos” (L. Rimkus), “Mažeikių nafta“ (G. Reimeris) logotipus matome ir šiandien.

Sovietiniam periodui charakteringa nuolatinė senos kartos ir jaunų kūrėjų kova, kuomet jaunieji dizianeriai, apsiginklavę progeso ir šviežių kūrybinių idėjų lozungais, bandė nuo “lovio” nustumti vyresniąją kartą. Gerai sustyguotoje admistracinėje-komandinėje sistemoje skirstomi buvo ne tik užsakymai ir privilegijos, bet ir pinigai bei “titulai” (pvz. nusipelniuso meno veikėjo vardas garantuodavo daugiau papildomų privilegijų). Pirmenybė dažniausiai buvo teikiama pilkiems, vidutiniško lygio darbams, nes už originalumą ir iniciatyvą nuo įvairių ideologinių, cenzūruojančių tarnybų buvo galima susilaukti didelių nemalonumų ir etiketės “antitarybinis”. Be to, žinant, kad inteligento vidutinis uždarbis siekė 120-150 rublių, o už kelių lankų knygelės dizainą buvo galima gauti net iki 2000 rublių honorarą, nemalonumų mažai kas norėjo (paklusnieji galėjo pretenduoti į lengvatinius kelioninius kelialapius į kurortus ar net užsienio šalis, paskyras įvairiam deficitui, pagerintus butus, kūrybines dirbtuves).

Sugriuvus sovietinei sistemai, įmonės, leidyklos neteko valstybinių užsakymų, dizaineriai ieško naujų kūrybos frontų –  pvz. atrandama aktyviai besivystanti žurnalų leidybos rinka, o pakilus geležinei uždangai, kai kurie iš jų emigruoja į Vakarus (M. Malkovas, S. Šniras). Nukritus cenzūros pančiams, visuomenės laisvo žodžio ir informacijos troškulį tenkinti imasi kaip grybai po lietaus besisteigiantys nauji žurnalai ir laikraščiai. Deja, šioje kiekybėje sunku surasti kokybę, mat “kurti” imasi bet kas, o naujomis sąlygomis profesionalūs dizaineriai tampa per brangūs (yra ir išimčių – pvz. laikraštis “Respublika”, diz. L.Rimkus). Laukinis kapitalizmas diktuoja savo masinio vartojimo taisykles – kuo greičiau ir pigiau.

Šiuo laikotarpiu iškyla ir naujas užsakovo tipas – privatizacijos ar prekybos su NVS metu greit prakutęs verslininkas, dažniausiai viską vertinantis savo menkaverčiais standartais ir trumpalaikiais ekonominiais tikslais. Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad po totalinio deficito metų vartotojui nelabai svarbu estetinės,  funkcinės ar kokybinės prekių (pakuočių, leidinių dizainas…) sąvybės, jis godžiai “šluoja” viską iš eilės. Naujai besisteigiančių įmonių vadovai (savamoksliai arba tik socialistinę ekonomiką išmanantys verslininkai) dažnai neturi supratimo apie naujosios rinkos ekonomikos ir marketingo dėsnius, todėl iškilus poreikiui kompanijai turėti savo vizualinį veidą – kuris dažniausiai apsiriboja logotipo sukūrimu (apie kompleksinį firminį stilių dar niekas nesvajoja) ar tiesiog prireikus dizainerio paslaugų, paprastai remiamasi ne specialisto patarimais, o savo nuomone. Kitaip ir būti negali, nes vakarykščio funkcionierio arba sargo noras demonstruotis savo “aš” yra didelis, o bendras išprusimo lygis – žemas. Todėl nenuostabu, kad dauguma 1991-1996 m. vizualinės masinės kultūros pavyzdžių išnyko taip ir neišlaikę laiko išbandymų. Šis laikotarpis ypatingai geras teiginio “užsakovas visada teisus” pavyzdys. Dizaineriams, beje, taip pat teko skubiai adaptuotis prie naujų sąlygų, išmokti parduoti save kaip profesionalą, patiems ieškoti užsakovų (kadangi darbus skirsčiusios Meno tarybos išnyko), kelti profesinį meistriškumą, konkuruoti, investuoti į naujus darbo instrumentus – kompiuterius, spausdintuvus nes  rankų darbas nebeatitiko naujų rinkos reikalavimų. Tai buvo pakankamai keblus uždavinys, nes jei nei orgtechnikos (kad ir už didelius pinigus) įsigyti jau buvo galima, tai paskaitų, seminarų ar knygų apie dizainą, darbą su naujomis kompiuterinėmis programomis Lietuvos rinkoje (dėl jų brangumo ir užsienio kalbų nemokėjimo) niekas nesiūlė. Ką jau bekalbėti apie keliones į tarptautinius seminarus…Išryškėja naujos užsakymų pasiskirstymo tendencijos – rinkos naujokės – reklamos  agentūros – perima stambesnius dizaino darbus, integruodamos juos į siūlomų reklaminių paslaugų paketą, smulkesnius ir mažiau pelningus užsakymus (tokius kaip šviečiančias vitrinų iškabas) palikdamos nedidelėms dizaino ir gamybos studijoms. Nežiūrint to, tų laikų dizaino pionieriai po truputį ima kurti savo reputaciją (RIC, Nada, Klaipėdos dizaino centras)

NAUJOS TENDENCIJOS

Kompiuterizacija

Paradoksas, bet didelę meškos paslaugą grafiniam dizainui padarė vis labiau pingančios naujosios darbo priemonės – kompiuteriai. Dizainerio darbas tapo nepalyginamai lengvesnis. Dar neseniai nepakeičiamu buvęs rankų darbas prarado savo vakarykštę vertę, nes jis nebegalėjo prilygti kompiuteriu atliekamam nei savo tikslumui, nei kaina. Nuo šiol bet kas, nors kiek įvaldęs kompiuterį, galėjo pretenduoti į dizainerio vardą. Tam pasitarnavo ir kartu prie kompiuterių programų pridedami įvairūs šablonai, šriftų (dabar jie imami vadinti “fontais”) paketai. Mąstyti ir būti originaliam tapo per brangu, diletantizmas ir prastas skonis užliejo rinką. Aplinkui ėmė dominuoti štampai ir klišės. Demokratiškoje visuomenėje nebeįmanoma užduotimi tampa šio vizualinio šiukšlyno suvaldymas. Valstybinės institucijos dėl apatijos šiai problemai bei nuolatinio pinigų stygiaus dažnai pačios prisideda prie bendro vizualinės aplinkos kokybės smukdymo (pvz. miestų gatvių pavadinimų, kelio ženklų užrašų skaitomumo ir jų diakritinių ženklų proporcijų, valstybinių dokumentų ir institucijų logotipų dizaino problemos). Pamiršta auksinė taisyklė “Kaip mes formuojame aplinką, taip ir aplinka formuoją mus”. Siekdami įtakoti susidariusią situaciją bei propaguoti profesionalaus dizaino reikšmę, 1996 m. Lietuvos grafinio dizaino profesionalai susibūrė į Lietuvos grafinio dizaino ascociaciją, kuri po kelių metų priimama į Tarptautinę grafinio dizaino asociacijų tarybą (ICOGRADA).

Situacija ima keistis 10-ojo dešimtmečio viduryje. Didžiulis kokybinis šuolis įvyksta 1996-1997 metais, kuomet Lietuvoje atsiranda  moderni spausdinimo įranga – tiesiog akyse ima kilti spaudinių kokybė. Laikraščiai nusimeta varganas nespalvotas sovietines drapanas ir nušvinta spalvomis, vos įžiūrimas fotografijas pakeičia puikios kokybės vaizdai. Informaciniai plakatai (pvz. koncertų, parodų ) iki tol spausdinti kone “gutenbergiškais” metodais, pažeria spalvų, šriftų ir formatų įvairovę. Aktualiausia grafinio dizaino sritimi tampa nebe knyga, o įvairiausios masinės informacijos priemonės – nuo miestus užtvindžiusių mega dydžių reklaminių plakatų iki blizgančių žurnalų.

Po 2000-ųjų

Ekonomikos augimas, šiuolaikinio marketingo specialistų banga pradėjo skatinti masinio vartojimo prekių dizaino lygio tobulėjimą ir nuolatinį atsinaujinimą – taip, kaip to reikalauja konkurencinė situacija rinkoje. Mėgėjišką dizainą keičia profesionalus (“Zigmo žuvys” logotipas ir pakuotė diz. G. Lisauskaitė, “Viči” pakuotės, diz. E. Rimkūnienė). Kompanijos ima suprasti, kad persotintoje prekėmis rinkoje laimi tie, kurie pirmi lentynoje patraukia pirkėjo dėmesį ir užkariauja jo simpatijas (su sąlyga, kad paties gaminio kokybė yra nepriekaištinga) bei sugeba išsaugoti vartotojo lojalumą. Lietuvos dizaino rinkoje, nepabūgusios tarptautinių reklamos tinklų konkurencijos, lyderių pozicijose įsitvirtina “RIC”, “Barikada”, “Klaipėdos dizaino centras”, “Idea artis”.  Tačiau prakutusios ir sėkmingiausiai valdomos Lietuvos gamybinės kompanijos, nebepasitikėdamos (?) vietine dizaino potencija, vis dažniau kreipiasi ir į užsienio dizaino kompanijas (“Švyturio-Utenos alaus” etiketes kuria olandų “Claessens Product Consultants” ir britų „LFH Brand Identity Consultants“, SBA logotipą - “Landor”, su “Rokiškio sūriu“, „Malsena“ dirba latvių DPJN).

Valstybinės institucijos, ypač paskatintos integracinių į Europos sąjungą procesų, taip pat ėmėsi gerinti ir modernizuoti savo įvaizdį (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, diz. E. Paštukaitė, 1999, Aplinkos ministerijos logotipas, diz. A. Klimas, Finansų ministerija, diz. A. Urbelis). Viena geriausiai tvarkomų sferų – valtybingumo įtvirtinimas, suteikiant Lietuvos miestams ir miesteliams herbus (Kaišiadorių, dail. A. Tarabilda, Elektrėnų, diz. R. Rimkūnas, Zarasų, dail. R. Miknevičius). Heraldikos kūrimo procesą prižiūri Valstybinė heraldikos komisija prie Lietuvos Prezidentūros. Pagrindinis šio sėkmingo darbo garantas – pateikiamiems darbams taikomi ypatingai griežti kriterijai bei tik šiai komisijai suteikta galutinio sprendimo teisė. O tai reiškia, kad politinių vėjų atpūsti miestų ir rajonų merai bei administracijų vadovai turi pamiršti savo ambicijas bei ego ir ieškoti kompromisų tarp savo pageidavimų, istorijos faktų ir profesionalaus išpildymo. Tokiu būdų išvengiama “revoliucinių” ir menkaverčių simbolių, galinčių išstumti istoriniais tyrinėjimais pagrįstus ženklus. Šio darbo vaisius pastebi ir įvertina ir apsilankantys Lietuvoje dizaineriai iš užsienio.

Nuo Valstybinių institucijų neatsilieka ir politinės partijos, nes pozityvus įvaizdis joms – būtinybė. Ir jei Socialdemokratams lengviau, nes jie turi privalomą pasaulinio socialdemokratų internacionalo logotipą – rožę, tai naujosioms partijoms tenka ieškoti savo identiteto (“Tėvynės sąjunga”, “Nuosaikiųjų konservatorių sąjunga”, abiejų logotipų autorius diz. A. Klimas), “Naujoji sąjunga”, diz. J. Rauluševičiūtė).

Džiugu, kad atsigauna (atsigavo?) knygų dizainas (leidyklų “Alma litera”, diz. J. Jacovskis, “Kronta”, diz. R. Rolia, “Tyto alba”, diz. I. Kukenytė knygos). Knygų iliustracijos mene sėkmingai kuria K. Kasparavičius, R. Kepežinskas, R. Orantas, nors visumoje leidyklos vis dar vangiai naudojasi geriausių šio žanro kūrėjų paslaugomis. Su užsienietiškų žurnalų atėjimu, turėdami prieš akis gerus pavyzdžius, savo dizainą sėkmingai atnaujino ar sukūrė naujai nemažai žurnalų (“Moteris”, “Ieva”, “Centras”, “Lithuania in the world”, “Verslo klasė“).

Kaip pastebėjo garsusis JAV dizaineris Paul Rand (nemažai  prisidėjęs prie IBM sėkmės) „Dizainas yra kažkas nepalyginamai daugiau nei papraščiausiai sujungti, sutvarkyti ar ruošti gamybai, jis prideda vertės ir prasmės, apšviečia, supaprastina, daro aiškesniu, modifikuoja, taurina, dramatizuoja, įtikinėja ir, ko gero, kartais net linksmina“.